HIMACS lagaminas yra tikrai smagus. Ir man pačiam. Ir kolegoms. Ir HIMACS fanams.

Rašau tai ir pagaunu save galvojant: aš iš prigimties esu gana kuklus žmogus ir girtis nemėgstu. Tačiau kalbėti tiesą – tai irgi kelias. Sielos kelias.

Šiandien turėjome susitikimą HIMACS patirčių erdvėje su šeima. Apsilankė pas mus jau antrą kartą per dizainerės Anos rekomendaciją. Dėkingumas Anai už rekomendaciją. Mes labai vertiname šitą ryšį. Šeima atvyko pas mus kartu su savo mažyle. Susitikimo metu vaikas įsitraukė į savo fantazijų pasaulį ir giliai žaidė su HIMACS pavyzdėliais. Sėdo ant mūsų biuro kilimo ir materializavo vidinio pasaulio idėjas. O namo iškeliavo jau su dovanų lagaminu ir su šešiom 40x76 dydžio odinėm tašikėm (juose HIMACS plokštės). Ir staiga prisiminiau – šitą dalyką būtina aprašyti. Tai maža, kol kas nedaugeliui žinoma paslaptis.

Per metus mes dizaino studijoms, baldų įmonėms išdaliname labai daug HIMACS pavyzdžių lagaminų. Maždaug kas dvejus metus atsiranda naujas – keičiasi spalvos, kolekcijos, kryptys. Dalindami naujus lagaminus, mes surenkame senus. Ir mes jų neišmetame.

Juos renkame, stebime ir ieškome, kur jie gali natūraliai tęsti savo gyvenimą. Man labai svarbus tvarumas. Švara. Vidinė ir išorinė. Tai kaip mano Sielos kodas.

Tai juntama visoje veikloje. Tai paliečia ir lagaminus. Jų susidaro daug – ištisos pilnos paletės. Jeigu viską tiesiog išmestume, prisidėtume prie dar vieno augančio šiukšlyno.

Ir štai, visiškai natūraliai, gimė viena niša.

Mes pastebėjome, kad juos labai myli maži vaikai. Patys pavyzdėliai yra mieli iš prigimties: maži ir didesni, malonūs liesti, be aštrių kampų, švelnūs. Vyksta statybos, dėlionės, dygsta pastatai, ar raštai, sienos, tvoros, gėlės - vaikai demonstruoja talentus, kai rodos iš paprastų dalykų, aišku atliepiančių jų pasaulį, demonstruoja autentiškumą kūrybiniam procese. O dar ir Tėvai paskui stebisi - o tai yra viskas ko vaikas nori, ko jam reikia, būti pastebėtu. Matomas, pastebėtas vaikas daro stebuklus, o tapęs suaugusiu neša šitą patirtį pasąmonėje. Jei tai abu tėvai, vienas už vieno, kitas už kito peties - tai neįkainojama laimės ir sėkmės paslaptis. Tai slaptas pasąmonėje likęs Mamos ir Tėčio palaikymas, pavirtęs suvokimu, kad tai ką jie daro jau suaugę yra vertinga ir pastebima natūraliai.

Spalvos įvairios, ryškios ir pastelinės, „skanios“ akiai. Su jais galima žaisti namie, lauke, smėlio dėžėje. Lengvai nuplaunami. Saugūs sąlyčiui su maistu. Higieniški - ne šiaip, o nešantys atsakomybę po sertifikatu.

Ir kas nutiko šiais metais – ši energija tikrai įsivažiavo.

Mes išdalinome daug lagaminų šeimoms su vaikais. Kai sakau „išdalinome“, turiu omeny ne formalią dovaną - vaikai patys juos išsinešė. Pagavę "gazą" net ir reklamą atitinkama žinute darėme instagrame - daliname lagaminus ir tai nieko nekainuoja.

Jie ateina, žaidžia, stato, čiupinėja. Matosi – rezonuoja. Buvo atvejų, kai atėjo per rekomendaciją, jau ieškodami būtent šių lagaminų. Vienas šeima grįžo antrą kartą ir sakė, kad taip patiko, jog „wow“, reikia antro. Padovanojome ir dar vieną. Buvo netikėta. Kalbėjome apie tai, kad tai lyg ir ne žaislas iš parduotuvės, bet kažkodėl labai atliepia vaikus. Už tai šeima mums paliko dėžę skanių pyragaičių. Tiesiog – iš dėkingumo.

Buvo atvejis, kai vyresni žmonės lagaminą vežė anūkams. Buvo atvejis, kai visą paletę su lagaminais nuvežėme į vaikų darželį.

Ir čia noriu pasidalinti viena stebuklingai paprasta paslaptimi. Laimė ir džiaugsmas slypi tikrume. Paprastume. Ir tame, kas dažnai atrodo apgaulingai paslepia visą mūsų gyvenimo turtą – smulkmenose. Aš pats su savimi dirbau daug. Visą gyvenimą užsiimu vidinėmis alcheminėmis kelionėmis, žmogaus tyrinėjimu. Ir visada jaučiau, kad smulkmenose slypi galia.

Viena yra tai žinoti ir galvoti. Visai kas kita – tai įkūnyti. Nes priešingu atveju tai lieka tik žodžiais. Gražiais sakiniais, kurie papuola ant knygų viršelių pavadinimais, kurie žada „atvėrimus“, bet nepaliečia gyvenimo.

O čia – paliečia. Paliečia, kai pradedame tyrinėti smulkmenas. Tyliai. Tikrai. Giliai.