Meilė, mokslas, baldų paviršiai, stalviršiai, raštai ir švelnus marmuras. Ar tai gali turėti ryšį? Čia susijungia keli mokslo laukai: taktilinė atmintis, prisirišimo teorija, pareidolija ir raštų atpažinimas, estetinė neurologija, psichosomatinis ryšys.

Raštuoti, vizualiai estetiški paviršiai, malonūs liesti, aktyvuoja ankstyvosios prisirišimo patirties šablonus, kuriuos nervų sistema įsimena per odos kontaktą su mama.

Kūdikystės kodas.

Kūdikis, mamos krūtinė, šiluma, tas minkštumas prisiglaudus prie odos. Minkšti rankšluosčiai mamos rankose. Žmogaus smegenys šį jausmą įsimena visam gyvenimui.

Suaugęs žmogus palietęs paviršių, kuris nėra atstumiančiai šaltas, patiria subtilų malonumo atgarsį. Moterys, kurios labiau remiasi emociniais pojūčiais, tai pasijunta dar lengviau nei vyrai. Jei paviršius neturi ledinio kaukšėjimo, o labiau duslumą, tai šį jausmą sustiprina dar labiau.

Kodėl svarbūs raštai?

Natūralus pirmasis vaizdas. Kūdikis nuo pirmų dienų mato mamos odą – joje yra linijos, pigmentai, kraujagyslių tinklas, švelnūs šešėliai. Tai nėra steriliai lygus paviršius. Raštas smegenyse įsirašo kaip gyvybės ženklas.

Psichologinis atspindys.

Sterilus, visiškai lygus paviršius atrodo „negyvas“. Raštas primena istoriją, judesį, individualumą. Lygiai kaip žmogus yra gražus ne dėl tobulos simetrijos, bet dėl unikalių bruožų.

Saugumo asociacija.

Kūdikis žiūri į mamos veidą, o veidas pilnas raštų: akys, blakstienos, plaukų linijos, mimikos šešėliai. Raštai = atpažinimas = saugumas.

Estetinis išplėtimas.

Kai paviršius ne tik malonus liesti, bet ir vizualiai raštuotas – smegenys gauna pilną sensorinę patirtį. Kūnas patiria prisilietimą, o akys – prisilietimo vizualinį atitikmenį.

Gražūs raštai ant paviršiaus susiję su pačia ankstyviausia patirtimi – mamos oda, veidu, gyvybės ženklu. Jie siunčia signalą - čia gyvybė, čia artumas, čia saugumas.

Todėl suaugęs žmogus, prisilietęs prie tokio paviršiaus, natūraliai patiria malonumą ir emocinį rezonansą – tą patį pirmapradį kodą, kuris gimė ryšyje su mama.

Kaip tai pasireiškia žmogui interjere?

Emocinis komfortas.

Žmogus įžengęs į erdvę jaučia, kad ten „gera būti“, nors pats galbūt negalėtų pasakyti kodėl. Tai yra giluminis nervų sistemos atsakas į saugumo signalus - paviršius nešaltas, negrėsmingas, artimas.

Jausminis ryšys su daiktu.

Stalviršis ar paviršius tampa ne tik funkcija („kur padėti daiktus“), bet ir emocinis objektas. Norisi prisiliesti, užsibūti, pajausti. Žmogus pasąmoningai dažniau glosto, paliečia – tarsi kūnas pats ieško sąlyčio.

Atpalaidavimas ir ramybė.

Duslesnis, neledinis paviršiaus pojūtis ramina. Namuose ar biure žmogus jaučiasi mažiau įsitempęs, nervų sistema gauna signalą - čia nėra grėsmės. Tai stiprina atsipalaidavimo ir jaukumo foną.

Grožio ir prasmės pojūtis.

Raštas vizualiai veikia kaip priminimas, kad aplinka yra gyva. Ne sterili, ne tuščia, bet turinti „istoriją“. Tai kelia estetinį pasitenkinimą, kartais net džiaugsmą „čia gražu, čia man gera“.

Identiteto patvirtinimas.

Žmogus, rinkdamasis tokią aplinką, pasąmoningai sako - aš renkuosi gyvybę, artumą, šilumą, grožį. Interjeras tampa jo vidinių vertybių veidrodžiu.